Pasauliui susidūrus su COVID-19 pandemija, pasikeitė daugumos mūsų kasdienybė (darbas iš namų, retos kelionės į parduotuvę, mėginimas derinti darbą bei vaikų mokymą, nuolatinis buvimas su šeima ir pan.), pažerdama aibes naujų iššūkių, vienas jų – tėvų bendravimas su vaikais. Šioje srityje, atrodo, atsirado krūvos paradoksų. Pavyzdžiui, iki karantino dažnas tėtis ir mama siekė, kad jų atžalos kuo mažiau laiko leistų prie televizoriaus, kompiuterio ar telefono ekranų, o dabar kaip pašėlę siūlome medijas visais įmanomais būdais: pamokos po kelias valandas per dieną, būreliai/treniruotės nuotoliniu būdu, ugdymo specialistų konsultacijos, net patiems mažiausiems brukame filmukus, užduotėles. Kadangi šiandieniniame pasaulyje esame įpratę nuolat skubėti, atrodo svarbu, kad ir karantino metu niekas nesustotų – vyktų kažkoks lavinimas, ugdymas nevertinant jo būtinumo, nepasveriant teikiamos naudos ar daromos žalos. Kitas pavyzdys – iki karantino taip norėjome kuo daugiau laiko praleisti su vaikais, o dabar – nebežinome, kaip tai daryti, nuolatinis buvimas su vaikais tampa varginantis. Ar dabartinėje situacijoje pasikeitė tėvų tikslai auginant vaikus? Tikėtina išliko. Kas pasikeitė? Informacijos tema, informacijos srautai, gausa, laiko kiekis praleidžiamas su vaikais. Taigi, verta pamąstyti – ar būtent dabar nėra tinkamas metas sulėtinti tempą, kokią emociją šiuo metu turėtume perduoti vaikams ir kaip su jais bendrauti?
Vaikai išliko vaikais, jų elgesys nepasikeitė – jie ir toliau žaidžia, juokauja, bando ribas, išdykauja normalu, kad tam jie šiuo metu turi netgi daugiau laiko. Todėl kaip ir „iki“, „per“, „po“ karantino, svarbu:
Visų pirma, suteikti savo vaikams saugumo jausmą. Jie mato pasikeitusią kasdienybę, jie supranta ar bent jau nujaučia, kad vyksta kažkas gąsdinančio, tad leiskime jiems šioje situacijoje pasijusti saugiems. Tėvai yra patys svarbiausi žmonės vaiko gyvenime. Tėvų elgesys, emocijos, lūkesčiai turi galios. Vaikai pastebi ir supranta tėvų emocijas, savijautą. Vaikas, būdamas su suaugusiuoju, kuris geba perduoti meilę, gali valdyti emocijas, jausis saugus, suprastas. Todėl paaiškinkime vaikams, kas vyksta, stenkimės išlikti ramūs, bent vaikų akivaizdoje nedejuokime, nepieškime blogiausių scenarijų.
Taip pat svarbu nuolat kalbėtis su vaikais. Tik komunikuodami galime suprasti vaikų savijautą bei jausmus, padėti įveikti sunkumus, su kuriais jie šiuo metu susiduria. Nepamirškime drąsinti tiek savęs, tiek vaikų, taip ugdome jų savigarbą, padedame pasijusti mylimiems, saugiems. Rodykime pagarbą vaikams bei jų jausmams.
Galiausiai padėkime vaikams bendradarbiauti – tai reiškia bendrą veiklą kartu. Ir to laiko visiškai nebūtina užpildyti nuotoliniu būdu vykstančiomis pamokėlėmis ar kitais užsiėmimais. Vaikams daug įdomesnė bendra veikla su tėvais, tai gali būti tiek bendri žaidimai, tiek namų ruoša, tiek knygų skaitymas ar kita.
Kaip yra pasakęs gydytojas, psichiatras, individualiosios psichologijos pradininkas A.Adleris: „buvome įpratę „taip“ ir pamiršome, kad „gali būti ir kitaip“. Taigi tegul tai būna kitoks mūsų ir vaikų laikas – be nuolatinio skubėjimo, bendravimo, supratimo, suartėjimo laikas.
Jei negalite nusiraminti, negalite suteikti savo vaikui saugumo – kreipkitės pagalbos į kitus artimuosius, draugus, jei reikia, kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus.
Ukmergės PSPC medicinos psichologė Vilija Banevičienė