„Stresas“ – šis terminas mokslinėje literatūroje naudojamas nuo XX amžiaus. Iš anglų kalbos („stress“) verčiamas kaip spaudimas, slėgimas, įtempimas, sunkumai. Pirmasis tai aprašė Kanadiečių mokslininkas Hansas Selye 1936 m. Šiandien šis terminas kasdieninėje kalboje naudojamas apibūdinti įvairią patirtį, kurią sukelia sankaupa jausmų, kylančių žmogui dėl psichinio ir fizinio pobūdžio apribojimų, nusivylimų, praradimų ar pernelyg didelių reikalavimų, kai reikia įveikti kokį nors ekstremalų poveikį.

Streso, kaip kasdieninio gyvenimo reiškinio, išvengti mums nepavyks. Gyvenimas be judėjimo, įtampos yra neįmanomas, o stresas natūrali viso to dalis. Stresinę situaciją gyvenime yra patyręs kiekvienas žmogus. Priežastys, galinčios jas sukelti, yra labai įvairios ir gali būti suskirstytos į tris veiksnių grupes: pirmoji – socialiniai veiksniai (pvz.: prastovos, darbo netekimas, izoliacija, atsiskyrimas nuo artimųjų); antroji – fiziniai veiksniai (pvz.: ligos grėsmė, privatumo stoka, aplinkos pasikeitimas); trečioji – psichologiniai veiksniai (pvz.: baimė, nerimas, išgyvenimai, emocinė įtampa, susijaudinimas, negatyvios informacijos srautai, baimė atsidurti gyvybei grėsmingoje situacijoje).

Koks stresas bebūtų, svarbiausias faktorius yra situacijos vertinimas. Jei situacija atrodys negatyvi, kelianti grėsmę savęs vertinimui, saugumui, tai sukels stresą. Tačiau į situaciją pažiūrint iš kitos pusės, kitaip ją vertinant, streso gali ir nelikti. Žmogaus įvykių suvokimas labiau už pačius įvykius lemia emocinę sumaištį, išgyvenimus, elgesį, nes žmogus, patekęs į stresinę situaciją, nesąmoningai stengiasi suvaldyti ją, išsaugoti savo įvaizdį, gerovę, išsaugoti pagaliau savo kaip žmogaus vientisumą. Stresinėse situacijose neracionalus ir rigidiškas galvojimas yra gana dažnas reiškinys. O negatyvios, neigiamų emocijų pagrindu kilusios mintys slopina aktyvumą, pasitikėjimą savo jėgomis.

Kaip jau minėta, bendros stresinės reakcijos „paleidžiantysis“ mechanizmas yra mintys ir jausmai, kurie veikia stresinių būsenų ir stresinių reakcijų intensyvumą, situacijos vertinimą. Pagrindinis organizmo reakcijų tikslas yra mobilizuoti individo turimus išteklius, kad galėtų įveikti iškilusią grėsmę, padėtų organizmui išgyventi, išlikti. H. Selye, net 40 metų paskyręs reakcijoms į stresą tyrinėti, organizmo reakcijas į stresines situacijas pavadino bendru adaptaciniu sindromu, kuris susideda iš trijų fazių: aliarmo – tikslas sutelkti jėgas (pradeda smarkiau plakti širdis, padažnėja kvėpavimas, pakyla kraujospūdis, kraujas plūsta į širdį, smegenis, raumenis, dėl ko padidėja organizmo energija, jis tarsi pasirengia tolesniems veiksmams); pasipriešinimo – tikslas įveikti stresą (jaučiame įtampą, padidėja budrumas, sustiprėja kvėpavimas, pakyla kraujospūdis – organizmo atsparumas pakyla aukščiau normos). Organizmas stengiasi atkurti streso sutrikusią pusiausvyrą, prisitaikyti prie pakitusios situacijos, įveikti stresą. Organizme, nepavykus įveikti stresoriaus, vyksta pokyčiai, kuriuos lemia streso hormonų adrenalino ir kortizolio padidėję kiekiai, turintys įtakos funkciniams vidaus organų pakitimams, kurie gali įtakoti somatines ligas arba pagreitinti jau esamų sutrikimų eigą. Kartais stresas ir baigiasi adaptacija. Tačiau jeigu stresas užsitęsia, pasiekiama trečioji išsekimo fazė – išeikvojama visa organizmo pasipriešinimo energija. Jei stresorius yra ilgalaikis, vieną stresorių keičia kitas, o energijai atkurti neskiriama nei laiko, nei reikiamo dėmesio, galima pasiekti visišką fizinės energijos išeikvojimą arba išsekimą.[1] Jis, gniuždo ir sekina, pasijuntame prislėgti ir tampame nelaimingi; kas gali savo ruožtu paskatinti įvairių ligų ar kitų negalavimų atsiradimą, o tai gali turėti įtakos negrįžtamiems organizmo pakitimams arba baigtis net ir mirtimi. Tačiau žmonės paprastai taip ir nesupranta, jog pagrindinė visų negalavimų priežastis yra stresas.

Kiekvienam streso lygmeniui yra būdingos reakcijos:

1. Fiziologinės reakcijos į stresą: pulso padažnėjimas, širdies plakimas, krūtinės veržimas, kraujospūdžio padidėjimas, oro trūkumas, kvėpavimo pailgėjimas, bronchų išsiplėtimas, kojų ir rankų šalimas, raumenų įtempimas, galvos ir/ar nugaros skausmai, silpnumas, nuovargis, pykinimas, diskomfortas pilve, sumažėjęs arba padidėjęs apetitas, nemiga, padidėja prakaitavimas, svorio pasikeitimas (netekimas ar padidėjimas), bėrimai, seksualinių funkcijų sutrikimas, menstruacijų ciklo sutrikimai, dažni  peršalimai;2
2. Emocinės reakcijos į stresą: pyktis, nesaugumas, ilgalaikis prislėgtumas ir dirglumas, nerimas, baimė, įtampa, nesugebėjimas atsipalaiduoti, gailestis, verkimas, nuotaikų kaita, neviltis, nekantrumas, vienišumo jausmas, depresija.[2]
3. Kognityviniai požymiai: išsiblaškymas, nedėmesingumas, nelankstus problemų sprendimas, padidėjusi savikritika, atminties problemos, nesugebėjimas apsispręsti, pesimizmas, nuolatinis nerimas, jaudinimasis, neobjektyvus mąstymas, baimė, pasikeičia atliekamos veiklos kokybė ir greitis, informacijos apdorojimo greitis sumažėja.[3]
4. Elgsenos požymiai: pasyvumas, padidintas pažeidžiamumas, miego, apetito sutrikimai, dažnesnis rūkymas, alkoholio, vaistų vartojimas, pykčio protrūkiai, irzlumas, agresyvumas, verksmingumas, gestikuliacija, sustingimas, drebulys,  šauksmas, tyla.[4]

Visų fiziologinių ir psichologinių reakcijų tikslas yra optimaliai reaguoti į stresinę situaciją, aktyvinti reikalingas funkcijas bei neutralizuoti tuo momentu ne tokius svarbius procesus.[5]

Ką daryti, kaip nepalūžti, kaip nusiraminti? Pagrindinis patarimas būtų – stresą, kurio neįmanoma išvengti, stenkitės įveikti sąmoningai – požiūris į situaciją, į tai, kaip ją vertinsime nulems, kokio stiprumo stresą patirsime, t. y  kontroliuokime mintis. Verta prisiminti frazę: keisk tai, ką gali pakeisti, susitaikyk su tuo, ko negali pakeisti, ir atskirk tai vieną nuo kito. Nepalūžti, nusiraminti padeda sportas, bet kokia aktyvi fizinė veikla, muzika, meditacija, juokas (žmogus vienintelis iš visų gyvų būtybių gali juoktis. Juokas atpalaiduoja raumenis, juokiantis pagilėja kvėpavimas, stimuliuojama karaujotaka, palankiai veikiama imuninė sistema). Taip pat svarbu bendravimas, kalbėjimas, pasidalinimas savomis mintimis, išgyvenimais.

Į stresines situacijas žmonės reaguodavo prieš tūkstančius metų, reaguoja ir dabar. Stresinių situacijų ne visuomet reikia vengti, nes streso nebuvimas taip pat yra stresas. Kaip rašė H. Prather: „ jei viskas vyktų taip, kaip noriu, kaip planuoju, niekados nepatirčiau nieko naujo. Mano gyvenimas būtų begalinis suplėkusių pasisekimų kartojimas. Darydamas klaidą, aš patiriu kažką netikėto“. Taigi ir iš stresinių situacijų galime pasisemti teigiamos patirties

Ukmergės PSPC medicinos psichologė Vilija Banevičienė

 

 

[1] Selye H. Stress without Distress. New York; 1974
[2] Žemaitienė N., Bulotaitė L., Jusienė R., Veryga A.. Sveikatos psichologija. Vilnius: Tyto Alba; 2011.
[3] Liesienė V. Ar nerimas pažeidžia smegenis? Nervų ir psichikos ligos 2003; 1(9): 14-15.
[4] Ilič, I. M., Arandjelovič, M. Ž., Jovanovič, J. M., Nešič, M. M.  Relationships of workrelated psychosocial risk, stress, individual factors and burnout – questionnaire survey among emergency physicians and nurses. Medycyna Pracy; 2017:167-178.
[5] Lašaitė L. Streso įveikimo metodai: poveikis psichosomatinei būklei. Lietuvos endokrinologija 2006; 14 (1-2): 49-54.